1986 metais Arūnas Sakalauskas, baigęs Muzikos akademiją (tuometinę Lietuvos konservatoriją), tarytum niekuo ypatingu iš savo draugų neišsiskyrė – visi buvo gabūs, ir apie kiekvieną galima buvo kalbėti kaip apie individualybę. Pirmasis režisieriaus Jono Vaitkaus kursas gana greitai integravosi į Lietuvos teatrinį gyvenimą, apie šiuos aktorius buvo nemažai kalbėta ir už Lietuvos ribų, kadangi į Kauno dramos teatrą, kuriame ir prasidėjo Arūno Sakalausko karjera, atvykdavo daug svečių. Jauni aktoriai buvo įtraukiami į polifoninius spektaklius, o jų vaidmenys prisimenami ir šiandien. Be gabiųjų merginų Ingeborgos Dapkūnaitės, Virginijos Kelmelytės (abi aktorės emigravusios), Neringos Bulotaitės, Dianos Anevičiūtės, Ramunės Skardžiūnaitės, aktoriniu profesionalumu kreipė dėmesį vyrai: “pirmu smuiku grojo” Povilas Budrys, Saulius Balandis, Tauras Čižas, Remigijus Bučius. Arūnas Sakalauskas ryškus buvo nuo pirmųjų pasirodymų scenoje, o nuosekliu darbu metai po metų stebino vis neįprastesniais, unikalesniais vaidmenimis. Kaunietiškąjį repertuarą po kelerių metų pakeitė vilnietiškasis. Pirmasis spektaklis, suvaidintas Nacionalinio dramos teatro (tuomet – Akademinio dramos teatro) Mažojoje salėje, buvo “Antigonė”. Čia iš žavaus jaunuolio jis virto maniaku su perkreiptu, griežtu veidu ir priglaistytais, šlapiais ar briliantinu suteptais plaukais. Aktoriaus dėka jo personažas – stuobrys sargybinis – virto įdomia, gyva būtybe.

Aktoriui buvo siūlomi vaidmenys, reikalaujantys vis didesnių pastangų ir talento. Į A.Sakalauską atkreipė dėmesį visi šiame teatre dirbę režisieriai, o subtilus vaidmens turinys ir įdomi forma sušildė ne vieną kartais ir menkiau pavykusį spektaklį.

Naują kokybę Arūnas Sakalauskas pasiekė Oskaro Koršunovo spektakliuose. “Senė” ir “Senė 2” tapo vienu reikšmingiausių XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos teatro istorijos puslapių – ne vien dėl režisieriaus konceptualumo, bet ir dėl naujos aktorių kartos šuolio į visai kitą vaidmenų kūrimo kokybę. Šalia aktoriaus karjerą pradedančių ryškiai suspindusių Remigijaus Bilinsko ir Eglės Mikulionytės Arūnas Sakalauskas išniro būdamas iki galo susiformavusi ir subrendusi asmenybė, vaidmenį kurianti tolygiai išorinėmis ir vidinėmis priemonėmis. Laužytų, kampuotų judesių, gražaus veido pasakotojas, vilkintis juoda eilute, priminė unifikuotą aukštosios, aristokratiškosios meno bohemos atstovą, kurio gyvenimas negailestingai sutraiškomas absurdiškos realybės dėsnių. Šiuo vaidmeniu aktorius sulaužė įprastinius vaidmens kūrimo metodus, atsisakė įprastinio sakinių intonavimo, “gyvenimiškosios” plastikos, “buitinės” partnerystės. Viskas buvo daroma kažkaip “kitaip”.

Stebukladarys, kuris gyvena mūsų laikais ir nedaro stebuklų, A.Sakalausko dėka tapo viso dešimtmečio teatriniu logotipu. Tokį naujos generacijos personažą išvydome dėka konceptualios Oskaro Koršunovo režisūros ir Žilvino Kempino scenovaizdžio. Tačiau šį konceptualumą ir lakoniškumą labiausiai lėmė itin išbaigta aktorinė forma, unikalus aktorių ansamblis, kuriame A.Sakalauskas buvo neginčijamas lyderis. Jo kalbėjimo tonas ir laužyta, kampuota plastika vienareikšmį charakterį pavertė daugiareikšmiu. Aktoriaus lūpose teksto poezija virto apokaliptine nuojauta, veido mimika nusakė tvyrančią siaubo grėsmę. Šis vaidmuo tapo visom prasmėm organiškiausias pačiam aktoriui. Arūnas Sakalauskas – kraštutinių būsenų aktorius. Jis gali vaidinti įvairių žanrų spektakliuose – visi tampa jam savi. Jo šiuolaikiškumas – gebėjimas suvokti, perprasti patį keisčiausią žmogų, kuris sėdi salėje. Aktorius moka ne vien transliuoti energiją, bet ir valdyti žiūrovą. Jis traukia dėmesį net tada, kai soluoja visai kitas. Jis dažnai vien savo buvimu pripildo spektaklius gyvybės. Poetinės sielos, protingo, skvarbaus žvilgsnio, tikslių judesių ir savitos kalbėsenos. Jis neramsto rankomis dangaus, nevaikšto iškėlęs galvos, jis neburba sau po nosimi ir nenori būti žvaigžde.

A.Sakalauskas “režisuoja” ne tik savo vaidmenis – dažnas spektaklio režisierius arba aktoriai partneriai džiaugiasi jo pastabomis repetuojant. Jis visada turi ką pasiūlyti, “numato” mizanscenų “ateitį”, jaučia spektaklio pulsą, dėl to jo reakcija nebūna “sutrupinta”, trumpalaikė. A. Sakalauskas kaip niekas kitas perpranta spektaklių visumą, nors pačius vaidmenis kuria pasitelkdamas smulkiausias detales bei niuansuotą plastiką. Jis žongliruoja šypsenėlėmis, rankų skėsčiojimais, liūdesiu, paprastumu, paukštiškais cypčiojimais, įgimtu muzikalumu, kuris dažną žingsnį paverčia vizualiu judesiu. Jis nešoka “šokio spektakliuose”, tačiau kiekviename jo vaidinamame spektaklyje “tyliai” sušokama bent viena partija.

Marko Ravenhillo spektaklyje “Shopping and Fucking”, kurį režisavo O.Koršunovas, Arūnas Sakalauskas sukūrė Marko vaidmenį. Gal kito aktoriaus interpretuojamas, tai būtų paprastas tipelis, tačiau ypač subtilių Arūno vaidybos pustonių dėka šis personažas įgavo savęs ieškančio, sudėtingos psichologinės elgsenos žmogaus turinį ir pavidalą. Aktorius ypatingai lengvai sugeba “gesinti” patetiškus pustonius. Jis – tarytum joks, retkarčiais atrodo, kad net ir vaidinti jam nelabai įdomu. Tačiau tai yra šiuolaikiškiausio aktoriaus sindromas, kai žaisti teatru nepriimtina, nes toks žaidimas – gyvatiškai skausmingas reiškinys. A.Sakalauskas, puikiai “žongliruodamas” mimika (kaip jis vemia, kaip “mėto” įsivaizduojamo falo galą iš vieno žando į kitą…), nuolat grįžta į savo nuolatinę būseną – sraigės kiautą. Šykščiomis priemonėmis sugebama atskleisti pagrindines personažo savybes – kartais net sunku nubrėžti ribą tarp režisieriaus idėjos ir tos unikalios vaidybos stilistikos, kuri būdinga tik A.Sakalauskui. Todėl taip gražiai suskamba istorijų tema, o Arūno Sakalausko papasakota istorija – pati poetiškiausia.

Prieš Michailo Bulgakovo “Meistro ir Margaritos” premjerą inscenizacijos autorius Sigitas Parulskis prasitarė, kad šis spektaklis – “visai šeimai”, todėl nėra ko ieškoti užslėptų filosofavimų. Tiksli dramaturgo pastaba buvo ištarta jau pamačius, kaip šiame O. Koršunovo spektaklyje veikia aktoriai. Galima sakyti ir tiksliau – kaip veikia Arūnas Sakalauskas. Aktorių gali? apiberti komplimentais, nurodinėti vaidmens kūrimo metodus, tačiau plika akimi matyti, kad aktorius kuria lyg kine, lyg animaciniame filme, lyg geroje komiksų knygoje. Bežodė jo vaidmens “partija” tampa viena pagrindinių spektaklyje. Tik spėk stebėti, kaip jo katinas virsta pilvu šliaužiančiu Begemotu arba šalikėlio kutus letenėlėmis betampančiu murkliu. A.Sakalauskas visas ištirpsta vaidmenyje. Ir išlieka tikslus kaip laikrodis: keičia mizansceną po mizanscenos, kuria reikšmes vieną po kitos. Be to, pasižymi puikiu saiko jausmu. Teatre aktoriai dažnai piktnaudžiauja kartą atrastais dalykais. Arūnas – ne. Dėl to jo vaidmenis lydi švelnaus komizmo elementai: nes juokiesi ne vien tada, kai stebi jo personažą, bet ir vėliau, kai jis nurimęs kiurkso kur nors po stalu. Aktorius priverčia nusišypsoti kiekvieną, kuris tik atkreipia į jį dėmesį.

A.Sakalauskas lieka ištikimas dramos teatrui, jis žino dramos spektaklių dialektiką: jų atsiradimo priežastingumą (ar atsitiktinumą), kaitą, “mirties” dėsningumą. Vaidindamas ne visada pagrindinius vaidmenis, jis visada žiūrovų atmintyje išlieka kaip pagrindinis, – ir mažiausi epizodai tampa spektaklių epicentrais. Tai aktorius, dėl kurio verta rašyti dramas ir kurio verta įsiklausyti, pradėjus darbą. Jis nepakeičiamas partneris, mokantis ne tik teatrališkai bendrauti, bet ir gerai paruošti partnerių “pasirodymams” dirvą. Štai spektaklyje “Stepančikovo dvaras” tokiam aktoriui kaip Rolandas Kazlas, atrodo, nieko “ruošti” nereikėtų. A.Sakalausko Ježevikinas Fomą Fomyčių, vilkintį žirniuotais marškiniais (it boružė iš vaikiškos pasakaitės), pasitinka trilinkai susilenkęs, su idiotiška šypsenėle, jau prakedenęs smegenis aplinkiniams taip, kad garsieji Fomos pašmaikštavimai, peraugantys į pamokslavimus, tampa ne tik vieno žmogaus ydomis, bet ir visos aplinkos užkratu. Tokia loginė personažų partnerystė suaudžia spektaklio audinį, kuris nesuyra net praėjus ilgam laikui po premjeros.

Arūnas Sakalauskas – ne tik labiausiai užimtas, bet ir daugiausia dirbantis aktorius. Jo sceninė laisvė ir išprusimas – geras pavyzdys kolegoms: vaidindami kartu su juo niekada scenoje nebus pagaliais, nes jis visada pasirengęs išprovokuoti kolegas naujai sceninei “avantiūrai”, kuri ir vadinasi tuo nepakeičiamu teatro akimirkos menu.