Arūnas Sakalauskas

1981–1985 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijoje (Aktorinio meistriškumo katedra), kurso vadovas – Jonas Vaitkus. 1985–1986 m. ir 1987–1989 m. Kauno valstybinio akademinio dramos teatro (KVADT) aktorius, nuo 1989 m. Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro (LNDT) aktorius.

Arūnas Sakalauskas:

Kas yra teatras, aš nežinau, nors jau keli tūkstančiai metų, kai žmonės žiūri į tai, kas vadinama teatru. Tuščia erdvė. Dėžutė. Tiesiog vieta. Paradoksali dėžutė. Jis gali būti viskas ir kartu niekas. Žiūrime į tai, ko niekada nebuvo, o gal buvo, bet labai seniai, arba tik bus, arba tik gali būti, ir žiūrėdami išgyvename – juokiamės, verkiame, pykstame. Žodžiu, sėdėdami tamsoje, gyvename ne savo gyvenimus, bet jeigu gyvename – argi tai gali būti ne mūsų gyvenimas?!

Kartais teatras gali būti visiškai niekas, nepaisant į jį sudėtos meilės, talento, begalės pastangų ir t. t. Jis nepagaunamas, nors žmonės jam atiduoda visą savo gyvenimą. Jis gali suluošinti tave, gali pasigailėti, išaukštinti arba visiškai nekreipti į tave dėmesio. Sąskaitų jam nepateiksi – nėra kam. Jis dingsta su tuo metu gyvenusiais žmonėmis. O gal nedingsta – tiesiog išeina, kur jam įdomiau. Aišku, kad vėliau man atrodys kitaip. Tai kas jis?

IMG-0667

Esu lyg draskomas iš vidaus. Negaliu susitvarkyti su savimi. Veržiasi mano emocijos, pykčiai, nerimas, nepasisekimas, nepasitenkinimas bukais savo poelgiais… Manau, kad žmonės nesiskiria vienas nuo kito iš esmės. Mes labai vienodi ir mus visus valdo tie patys dalykai.

Yra vienas dalykas, kurio nežino nei režisieriai, nei žiūrovai, kurį gali žinoti tik aktoriai ir kurio negali paaiškinti. Tai jausmas, kai tavęs klauso salė, klauso kiekvieno žodžio, pastebi kiekvieną tavo krustelėjimą, kad kartais net šėtoniškų minčių ateina į galvą – imsiu ir padarysiu ką nors tokio… Kiekvienas žiūrovas salėje lyg pro didinamąjį stiklą: kas kasosi, kas sėdi už rankų susikibę… Kiaurai viskas matyti nuo scenos. Tai nė kiek netrukdo nei spektaklio veiksmui, nei tavo veiksmams ir mintims. Galų gale juk jiems ir vaidini. Po spektaklio režisierius barasi, kad nepadarei to, nepadarei ano. O tu buvai kažkokioje kitoje erdvėje ir kitame laike.

 

Laisvės visuomet galima surasti.

Kai tu išeini į sceną, režisierius dingsta, jo nebėra. Jis gali tau po spektaklio išrėžti viską, ką apie tave galvoja, pasakyti, ką ne taip darei. Bet tuo metu, kai išeini į sceną, dvi tris valandas tu turi visišką laisvę. Ir režisierius niekada nesupras, ką reiškia išeiti į sceną ir pamatyti žiūrovų akis, pajusti jų įtampą…

Studijos ir darbas

1969–1981 metais mokėsi Tauragės 1-ojoje vidurinėje mokykloje ir Vilniaus 21-ojoje technikos mokykloje.

1981-1985 metais studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, Vaidybos katedroje (kurso vadovas – Jonas Vaitkus).

1985-1986 metais dirbo aktoriumi Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre.

1986-1987 metais tarnavo sovietinėje armijoje.

1987-1989 metais dirbo aktoriumi Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre.

Nuo 1989-ųjų metų dirba aktoriumi Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (iki 1998 – Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras).

Nuo 2005-ųjų metų dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Aktorinio meistriškumo katedroje.

Pelnyti apdovanojimai

1996 metais nominuotas Šv. Kristoforui už geriausią sezono vaidmenį. („Aprengėjas“, rež. Algirdas Latėnas).

1998 metais apdovanotas Šv. Kristoforu už geriausią sezono vaidmenį. („Stepančikovo dvaras“, rež. Jonas Vaitkus).

1999 metais įteiktas Šv. Kristoforo apdovanojimas už geriausią sezono vaidmenį. („Shopping and Fucking“, rež. Oskaras Koršunovas).

2001 metais nominuotas Šv. Kristoforui už geriausią sezono vaidmenį. („Revizorius“, rež. Rimas Tuminas).

2003 metais pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią sezono vaidmenį. („Helverio naktis“, rež. Jonas Vaitkus).

2005 metais pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią sezono vaidmenį. („Trys seserys“, rež. Rimas Tuminas).

2015 metais nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už geriausius sezono vaidmenis. („Borisas Godunovas“, rež. Eimuntas Nekrošius;  „Didvyrių aikštė“, rež. Krystian Lupa;  „Jelizaveta Bam“, rež. Oskaras Koršunovas).

2016 metais nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui už geriausio antraplanio aktoriaus vaidmenį. („Patriotai“, rež. Alvydas Šlepikas.)

2016 metais pelnė „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą už geriausią nepagrindinį aktoriaus vaidmenį. („Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas;  „Gyvūnas (Ku Kū)“, rež. Rolandas Atkočiūnas).

Svarbesnieji vaidmenys teatre

1984 Kreontas. Jean Anouilh. „Antigonė“, rež. Jonas Vaitkus. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras

1988 Srulikas, lėlė. Joshua Sobol. „Getas“, rež. Jonas Vaitkus. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras

1989 Dvasininkas. Thomas S.Eliot. „Žmogžudystė katedroje“, rež. Olegas Kesminas. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras

1989 Bestuževas. Adomas Mickevičius. „Vėlinės“, rež. Jonas Vaitkus. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras

1992 Rašytojas. Dannil Charms. „Senė“, rež. Oskaras Koršunovas. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras

1992 Trinkulas. William  Shakespeare. „Audra“, rež. Olegas Kesminas. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras

1994  Tarnas. Federico Garcia Lorca. „Jei praeitų penki metai“, rež. Gintaras Varnas. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

1994 Merso. Albert Camus. „Svetimas“, rež. Gintaras Varnas. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras

1994  Petia. Aleksandr Vvedenskij. „Labas Sonia Nauji metai“. Rež. Oskaras Koršunovas. LVADT

1996 Režisierius. Federico Garcia Lorca. „Publika“, rež. Gintaras Varnas. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras

1996 Normanas. Ronald Harwood. „Aprengėjas“, rež. Algirdas Latėnas. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras (nominacija už geriausią metų vaidmenį)

1997 Kolia. Michail Ugarov. „Driskius“, rež. Rokas Ramanauskas. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras

1997 Julius. Botho Strauss. „Laikas ir kambarys“, rež. Gintaras Varnas. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras

1998 Ježevikinas. Fiodor Dostojevskij. „Stepančikovo dvaras“, rež. Jonas Vaitkus. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

1999 Markas. Mark Ravenhill. „Shopping and fucking“, rež. Oskaras Koršunovas. Oskaro Koršunovo teatras

1999 Ričmondas. William Shakespeare. „Ričardas III“, rež. Rimas Tuminas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2000 Katinas Begemotas. Michail Bulgakov. „Meistras ir Margarita“, rež. Oskaras Koršunovas. Oskaro Koršunovo teatras

2000 Klarinas, juokdarys. Pedro Calderon de la Barca. „Gyvenimas – tai sapnas“, rež. Gintaras Varnas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2001 Chlestakovas. Nikolaj Gogol. „Revizorius“, rež. Rimas Tuminas. Vilniaus valstybinis mažasis teatras

2002 Tarnas. Sofoklis. „Oidipas karalius“, rež. Oskaras Koršunovas. Oskaro Koršunovo teatras

2002 Austrijos imperatorius Leopoldas. Howard Barker. „Europiečiai“, rež. Lary Zappia. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2002 Žmogus. Jonas Mekas. „Pati pradžios pradžia“, rež. Jonas Vaitkus. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2003 Jis. Ingmar Villqist. „Helverio naktis“, rež. Jonas Vaitkus. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2003 Kunigaikštis Eskalas, Vaistininkas. William Shakepeare. „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, rež. Oskaras Koršunovas. Oskaro Koršunovo teatras

2004 Vilhelmas Sesilis. Friedrich Shiller. „Marija Stiuart“, rež. Jonas Vaitkus. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2005 Karmazinovas. Fiodor Dostojevskij. „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai.“, rež. Jonas Vaitkus. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2009 Beždžionė. Kornejus Čiukovskis „Daktaras Aiskauda“, rež. Evaldas Jaras. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2011 Dėdė Vania. Anton Čechov „Dėdė Vania“, rež. Eric Lacascade. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2011 Azimas; Benamis lenkas. Marius Ivaškevičius. „Išvarymas“, rež. Oskaras Koršunovas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2012 Motiejus, žibintininkas. Justinas Marcinkevičius. „Katedra“, rež. Oskaras Koršunovas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2013 Abramas. Martin Sperr. „Medžioklės scenos“, rež. Rolandas Atkočiūnas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2013 Istorikas. Kazys Binkis. „Atžalynas“, rež. Jonas Vaitkus. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2015 Elgeta. Daniil Charms. „Jelizaveta Bam“, rež. Oskaras Koršunovas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2015 Lukas. Thomas Bernhard. „Didvyrių aikštė“, rež. Krystian Lupa. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2015 Šuiskis.  Aleksandr Puškin. „Borisas Godunovas“, rež. Eimuntas Nekrošius. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2016 Kreontas. Sofoklis, Aischilas, Euripidas. „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2016 Janis. Agnese Rutkēviča. „Gyvūnas Ku Kū“, rež. Rolandas Atkočiūnas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

2020 Mokytojas. August Strindberg. „Didysis kelias“, rež. Jonas Vaitkus. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Svarbesnieji vaidmenys kine

1985 Staselis. „Mano mažytė žmona“ , rež. Raimundas Banionis (Lietuvos kino studija)

1986 Elžbietas. „Gaisrininkų legendos“ (Lietuvos televizija)

1988   KGB karininkas. „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ , rež. Raimundas Banionis (Lietuvos kino studija)

1989 Rašytojas. „Miškais ateina ruduo“, rež. Raimundas Vabalas (Lietuvos kino studija)

1991 Plėšikas. „Gyvenimas mano – džiaugsmas mano“, rež. Augustas Gricius (Lietuvos televizija)

1990 Aktorius. „Dvynys“, rež. Remigijus Sabulis (Lietuvos kino studija)

1992 Jis. „Trys dienos“, rež. Šarūnas Bartas (studija „Kinema“)

1993 Marius. „Ir jis pasakė jiems sudie“, rež. Andrius Šiuša (VJS kino studija)

1993 Brolis. „Likusios dienos“, rež. Kristijonas Vildžiūnas (Lietuvos kino studija)

1994 Tomas. „Nežinau, kas aš esu“, rež. Aloyzas Jančoras (Lietuvos televizija)

1996 Administratorius.  „Vegetaras“, rež. Tomas Ribaitis (Lietuvos televizija)

1996 Draugas.  „Baimė“, rež. Linas Ryškus (Lietuvos kino studija)

1997 Mokyklos direktorius.  „Mėnulio Lietuva“, rež. Gytis Lukšas (Studio Cinemark)

2002 Saulius. „Sekmadienis, toks, koks yra“, rež. Ignas Jonynas (studija „Sinevera“)

2012 Amerikietis Bilas. „Kaimynai“ (Rusijos TV)

2014 Robinzonas Kruzas. „Gustavo nuotykiai“, rež. Vaidas Lekavičius („Tauras Films“)

2015 Policijos pareigūnas. „Amžinai kartu“, rež. Lina Lūžytė („Meed films“)

2015 Kostas. „Emilija iš Laisvės alėjos“, rež. Donatas Ulvydas („Fralita Films“, „Ulvyds“)

2016 Pilotas Vygis. „Senekos diena“, rež. Kristijonas Vildžiūnas („Uljanos Kim“ studija, „Locomotive Productions“ (Latvija), „Amrion Production“ (Estija))

2016 Petras. „Patriotai“, rež. Alvydas Šlepikas (Studija „Singing Fish“); (Metų geriausio antraplanio aktoriaus vaidmuo – „Sidabrinės gervės“ nominacija)

Filmavosi televizijos improvizacijų šou „Pagauk kampą“, „Dviračio žinios“, „Dviračio šou“, vedė laidą „Vakaro autografas“, 2006–2009 metais su Vytautu Šapranausku vedė laidas „Puikusis šou“, „Muzikinė kaukė“.

ROMAN PAWLOWSKI. SAKALAUSKAS. (MYLIU TEATRĄ) // GAZETA WYBORCZA.
– 2001 09 10

NEPAKEIČIAMAS TEATRO AKIMIRKOS MEISTRAS

Kada pirmą kartą aš jį pamačiau ant scenos? Greičiausiai Panevėžyje (Lietuvoje) 1990-aisiais bendraamžio Oskaro Koršunovo pastatyme. Gėrė degtinę su lavonu, klausė vaikino, perrengto į baleriną, kuri yra valanda, stovėjo duonos eilėje. Trumpai tariant, siurrealistinėje nerealybėje elgėsi realiai ir logiškai. Ir tik jo plačiai atvertos pasimetusios akys sakė, jog su pasauliu yra kažkas ne taip, jog šito chaoso negali pašalinti vieno žmogaus pastangos, juolab jog tai neryžtingas žmogus. Vėliau mačiau jį daugelyje kitų spektaklių, taip pat realistinių, tačiau tik pernai, kai regėjau jį “Meistro ir Margaritos” premjeroje, režisuotoje Oskaro Koršunovo, supratau, jog Arūnas Sakalauskas yra aktorius genijus. Vaidino ten Begemotą. Kai užsidegė šviesa, sėdėjo kartu su visais kitais aktoriais prie didelio stalo, virš kurio aplink sukosi lapeliai iš Meistro rankraščio ir stiklinė vandens. Visi gėrė iš stiklinės. Jis vienas atsisuko į žiūrovus ir lakė savo porciją vandens iš delno. Jokių prilipdytų ūsų nei dirbtinių kailinių, tik vienas šitas gestas ir nuogi padai sukūrė visą pusiau žmogaus, pusiau demono vaidmenį. Nežinau aktoriaus, apdovanoto tokia kūno ekspresija kaip Arūnas, visame Lenkijos teatre. Prieš jam atveriant lūpas jo gestai informuoja, kas, prie ko ir ką nori pasakyti. Sakalauskas negali meluoti – jį iškart išduotų kūnas. Tačiau vis dėlto nuolat meluoja, kadangi jis – aktorius. Meluoja įtikinamai, ir tai labiausiai jame žavi. Esencija tikro melo ir tariamos tiesos – tai jo vaidmuo “Revizoriuje”, režisuotame Rimo Tumino. Sakalauskas nevaidina guvaus ponulio iš Peterburgo, kuris krečia gyvenime pokštą apsimesdamas revizoriumi prieš naivius provincialus. Jo revizorius – tai jaunas tarnautojas, kanceliarinė žiurkė, kuris ne mažiau nusivylęs savo likimu negu Gorodničiaus banda. Tik padrąsintas nelaukto svetingumo, virsta ponuliu, pasakojančiu į dešinę ir į kairę apie svietišką gyvenimą sostinėje. Tačiau žiurkės gestai jį išduoda. Surdutas, tvarkingai kas vakarą sulankstomas, rodo varganą atlyginimą. Batai, kuriuos pusiau miegodamas laiko rankose, yra lyg koks didžiausias turtas. Kai valdininkas demonstruoja, kaip rašo jo tariami pavaldiniai, vedžiodamas tariama plunksna per tariamą popierių, tai yra jo paties – kanceliarinės žiurkės – gestai. Sakalausko revizorius, realizuodamas provincialų įsivaizdavimą apie žmogų iš aukštųjų sferų, pats demaskuojasi šiame vaidmenyje kaip “Pono Jawialskio” herojus, kuris įtikėjo, jog iš tiesų yra sultonas.

Iš tiesų jis yra apgailėtinas, jo kūnas nemoka meluoti. Užuot šokęs, tik nedarniai strykčioja, užuot moterį apkabinęs – tik baksnoja ją į šlaunį pirštu kaip į mėsos gabalą. O kai yra pervargęs – pritupia vidury salono lyg vaikas, kuris neturi jokio noro toliau žaisti.

Kas nematė šio genialaus vaiko teatre STUDIO – yra praradęs teatrinį sezoną.

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ

1986 metais Arūnas Sakalauskas, baigęs Muzikos akademiją (tuometinę Lietuvos konservatoriją), tarytum niekuo ypatingu iš savo draugų neišsiskyrė – visi buvo gabūs, ir apie kiekvieną galima buvo kalbėti kaip apie individualybę. Pirmasis režisieriaus Jono Vaitkaus kursas gana greitai integravosi į Lietuvos teatrinį gyvenimą, apie šiuos aktorius buvo nemažai kalbėta ir už Lietuvos ribų, kadangi į Kauno dramos teatrą, kuriame ir prasidėjo Arūno Sakalausko karjera, atvykdavo daug svečių. Jauni aktoriai buvo įtraukiami į polifoninius spektaklius, o jų vaidmenys prisimenami ir šiandien. Be gabiųjų merginų Ingeborgos Dapkūnaitės, Virginijos Kelmelytės (abi aktorės emigravusios), Neringos Bulotaitės, Dianos Anevičiūtės, Ramunės Skardžiūnaitės, aktoriniu profesionalumu kreipė dėmesį vyrai: “pirmu smuiku grojo” Povilas Budrys, Saulius Balandis, Tauras Čižas, Remigijus Bučius. Arūnas Sakalauskas ryškus buvo nuo pirmųjų pasirodymų scenoje, o nuosekliu darbu metai po metų stebino vis neįprastesniais, unikalesniais vaidmenimis. Kaunietiškąjį repertuarą po kelerių metų pakeitė vilnietiškasis. Pirmasis spektaklis, suvaidintas Nacionalinio dramos teatro (tuomet – Akademinio dramos teatro) Mažojoje salėje, buvo “Antigonė”. Čia iš žavaus jaunuolio jis virto maniaku su perkreiptu, griežtu veidu ir priglaistytais, šlapiais ar briliantinu suteptais plaukais. Aktoriaus dėka jo personažas – stuobrys sargybinis – virto įdomia, gyva būtybe.

Aktoriui buvo siūlomi vaidmenys, reikalaujantys vis didesnių pastangų ir talento. Į A.Sakalauską atkreipė dėmesį visi šiame teatre dirbę režisieriai, o subtilus vaidmens turinys ir įdomi forma sušildė ne vieną kartais ir menkiau pavykusį spektaklį.

Naują kokybę Arūnas Sakalauskas pasiekė Oskaro Koršunovo spektakliuose. “Senė” ir “Senė 2” tapo vienu reikšmingiausių XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos teatro istorijos puslapių – ne vien dėl režisieriaus konceptualumo, bet ir dėl naujos aktorių kartos šuolio į visai kitą vaidmenų kūrimo kokybę. Šalia aktoriaus karjerą pradedančių ryškiai suspindusių Remigijaus Bilinsko ir Eglės Mikulionytės Arūnas Sakalauskas išniro būdamas iki galo susiformavusi ir subrendusi asmenybė, vaidmenį kurianti tolygiai išorinėmis ir vidinėmis priemonėmis. Laužytų, kampuotų judesių, gražaus veido pasakotojas, vilkintis juoda eilute, priminė unifikuotą aukštosios, aristokratiškosios meno bohemos atstovą, kurio gyvenimas negailestingai sutraiškomas absurdiškos realybės dėsnių. Šiuo vaidmeniu aktorius sulaužė įprastinius vaidmens kūrimo metodus, atsisakė įprastinio sakinių intonavimo, “gyvenimiškosios” plastikos, “buitinės” partnerystės. Viskas buvo daroma kažkaip “kitaip”.

Stebukladarys, kuris gyvena mūsų laikais ir nedaro stebuklų, A.Sakalausko dėka tapo viso dešimtmečio teatriniu logotipu. Tokį naujos generacijos personažą išvydome dėka konceptualios Oskaro Koršunovo režisūros ir Žilvino Kempino scenovaizdžio. Tačiau šį konceptualumą ir lakoniškumą labiausiai lėmė itin išbaigta aktorinė forma, unikalus aktorių ansamblis, kuriame A.Sakalauskas buvo neginčijamas lyderis. Jo kalbėjimo tonas ir laužyta, kampuota plastika vienareikšmį charakterį pavertė daugiareikšmiu. Aktoriaus lūpose teksto poezija virto apokaliptine nuojauta, veido mimika nusakė tvyrančią siaubo grėsmę. Šis vaidmuo tapo visom prasmėm organiškiausias pačiam aktoriui. Arūnas Sakalauskas – kraštutinių būsenų aktorius. Jis gali vaidinti įvairių žanrų spektakliuose – visi tampa jam savi. Jo šiuolaikiškumas – gebėjimas suvokti, perprasti patį keisčiausią žmogų, kuris sėdi salėje. Aktorius moka ne vien transliuoti energiją, bet ir valdyti žiūrovą. Jis traukia dėmesį net tada, kai soluoja visai kitas. Jis dažnai vien savo buvimu pripildo spektaklius gyvybės. Poetinės sielos, protingo, skvarbaus žvilgsnio, tikslių judesių ir savitos kalbėsenos. Jis neramsto rankomis dangaus, nevaikšto iškėlęs galvos, jis neburba sau po nosimi ir nenori būti žvaigžde.

A.Sakalauskas “režisuoja” ne tik savo vaidmenis – dažnas spektaklio režisierius arba aktoriai partneriai džiaugiasi jo pastabomis repetuojant. Jis visada turi ką pasiūlyti, “numato” mizanscenų “ateitį”, jaučia spektaklio pulsą, dėl to jo reakcija nebūna “sutrupinta”, trumpalaikė. A. Sakalauskas kaip niekas kitas perpranta spektaklių visumą, nors pačius vaidmenis kuria pasitelkdamas smulkiausias detales bei niuansuotą plastiką. Jis žongliruoja šypsenėlėmis, rankų skėsčiojimais, liūdesiu, paprastumu, paukštiškais cypčiojimais, įgimtu muzikalumu, kuris dažną žingsnį paverčia vizualiu judesiu. Jis nešoka “šokio spektakliuose”, tačiau kiekviename jo vaidinamame spektaklyje “tyliai” sušokama bent viena partija.

Marko Ravenhillo spektaklyje “Shopping and Fucking”, kurį režisavo O.Koršunovas, Arūnas Sakalauskas sukūrė Marko vaidmenį. Gal kito aktoriaus interpretuojamas, tai būtų paprastas tipelis, tačiau ypač subtilių Arūno vaidybos pustonių dėka šis personažas įgavo savęs ieškančio, sudėtingos psichologinės elgsenos žmogaus turinį ir pavidalą. Aktorius ypatingai lengvai sugeba “gesinti” patetiškus pustonius. Jis – tarytum joks, retkarčiais atrodo, kad net ir vaidinti jam nelabai įdomu. Tačiau tai yra šiuolaikiškiausio aktoriaus sindromas, kai žaisti teatru nepriimtina, nes toks žaidimas – gyvatiškai skausmingas reiškinys. A.Sakalauskas, puikiai “žongliruodamas” mimika (kaip jis vemia, kaip “mėto” įsivaizduojamo falo galą iš vieno žando į kitą…), nuolat grįžta į savo nuolatinę būseną – sraigės kiautą. Šykščiomis priemonėmis sugebama atskleisti pagrindines personažo savybes – kartais net sunku nubrėžti ribą tarp režisieriaus idėjos ir tos unikalios vaidybos stilistikos, kuri būdinga tik A.Sakalauskui. Todėl taip gražiai suskamba istorijų tema, o Arūno Sakalausko papasakota istorija – pati poetiškiausia.

Prieš Michailo Bulgakovo “Meistro ir Margaritos” premjerą inscenizacijos autorius Sigitas Parulskis prasitarė, kad šis spektaklis – “visai šeimai”, todėl nėra ko ieškoti užslėptų filosofavimų. Tiksli dramaturgo pastaba buvo ištarta jau pamačius, kaip šiame O. Koršunovo spektaklyje veikia aktoriai. Galima sakyti ir tiksliau – kaip veikia Arūnas Sakalauskas. Aktorių gali? apiberti komplimentais, nurodinėti vaidmens kūrimo metodus, tačiau plika akimi matyti, kad aktorius kuria lyg kine, lyg animaciniame filme, lyg geroje komiksų knygoje. Bežodė jo vaidmens “partija” tampa viena pagrindinių spektaklyje. Tik spėk stebėti, kaip jo katinas virsta pilvu šliaužiančiu Begemotu arba šalikėlio kutus letenėlėmis betampančiu murkliu. A.Sakalauskas visas ištirpsta vaidmenyje. Ir išlieka tikslus kaip laikrodis: keičia mizansceną po mizanscenos, kuria reikšmes vieną po kitos. Be to, pasižymi puikiu saiko jausmu. Teatre aktoriai dažnai piktnaudžiauja kartą atrastais dalykais. Arūnas – ne. Dėl to jo vaidmenis lydi švelnaus komizmo elementai: nes juokiesi ne vien tada, kai stebi jo personažą, bet ir vėliau, kai jis nurimęs kiurkso kur nors po stalu. Aktorius priverčia nusišypsoti kiekvieną, kuris tik atkreipia į jį dėmesį.

A.Sakalauskas lieka ištikimas dramos teatrui, jis žino dramos spektaklių dialektiką: jų atsiradimo priežastingumą (ar atsitiktinumą), kaitą, “mirties” dėsningumą. Vaidindamas ne visada pagrindinius vaidmenis, jis visada žiūrovų atmintyje išlieka kaip pagrindinis, – ir mažiausi epizodai tampa spektaklių epicentrais. Tai aktorius, dėl kurio verta rašyti dramas ir kurio verta įsiklausyti, pradėjus darbą. Jis nepakeičiamas partneris, mokantis ne tik teatrališkai bendrauti, bet ir gerai paruošti partnerių “pasirodymams” dirvą. Štai spektaklyje “Stepančikovo dvaras” tokiam aktoriui kaip Rolandas Kazlas, atrodo, nieko “ruošti” nereikėtų. A.Sakalausko Ježevikinas Fomą Fomyčių, vilkintį žirniuotais marškiniais (it boružė iš vaikiškos pasakaitės), pasitinka trilinkai susilenkęs, su idiotiška šypsenėle, jau prakedenęs smegenis aplinkiniams taip, kad garsieji Fomos pašmaikštavimai, peraugantys į pamokslavimus, tampa ne tik vieno žmogaus ydomis, bet ir visos aplinkos užkratu. Tokia loginė personažų partnerystė suaudžia spektaklio audinį, kuris nesuyra net praėjus ilgam laikui po premjeros.

Arūnas Sakalauskas – ne tik labiausiai užimtas, bet ir daugiausia dirbantis aktorius. Jo sceninė laisvė ir išprusimas – geras pavyzdys kolegoms: vaidindami kartu su juo niekada scenoje nebus pagaliais, nes jis visada pasirengęs išprovokuoti kolegas naujai sceninei “avantiūrai”, kuri ir vadinasi tuo nepakeičiamu teatro akimirkos menu.