Kiekvienas iš mūsų turim savų baimių. Mano žmona bijo varlių, dukra – vorų, o aš, kaip ir sūnus, bijau aukščio. Pastarąją baimę pavyko pažaboti dar prieš keletą metų su žmona lankant vis dar veikiančius švyturius kaimyninėje Latvijoje. Tąkart išvydus švyturį galvoje sukosi begalė katastrofinių vaizdinių ir minčių. Tačiau draugystė su baime gimė mums būnant kartu. Ir pasirodo nebuvo taip baisu, kaip tikėjausi. Dabar galiu suskaičiuoti bent keliasdešimt įveiktų švyturių ir apžvalginių bokštų. Į pasimatymą su kita savo baime – scena – keliavau keturis mėnesius, kartą per savaitę. Visuomet jos bijojau, tos nepažįstamos auditorijos ir žmonių žvilgsnių. Studijų metais, o vėliau ir darbuose, kai reikėdavo kalbėti įvairiems nepažįstamiesiems mane tiesiog ištikdavo paralyžius. Supratau, kad ilgiau taip tęstis nebegali. Pradėjau ieškoti pagalbos ne kur kitur, o teatre ir mene. Labai ačiū Arūnas Sakalauskas/Art House ir visai mūsų grupei, kurie dalinosi savo emocijomis ir patirtimi, drauge vaidino ir improvizavo, kėlė klausimus ir ieškojo atsakymų. Tikiu, kad tiek aš, tiek jūs, esame žingsniu toliau nuo savo baimių. Drąsus ne tas, kuris nebijo, o tas, kuris bijodamas vis tiek padaro tai, ką reikia. Tai darykime ir toliau, nes tik nustojus vengti baimės, atsiranda galimybė nutikti esminiams dalykams. Ir pabaigai. Noriu padėkoti savo šeimai, kuri mane lydėjo ir palaikė visą šį nuotykių kupiną laikotarpį.